Viskas griūva. Nebežinau, kas aš esu ir ką daryti.

„Viskas griūva. Nebežinau, kas aš esu ir ką daryti.“

Kartais iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmogų slegia darbas. Nežinomybė. Mažėjantys projektai. Nestabilumo jausmas. Baimė dėl profesinės ateities.

Tačiau kartais profesinis neapibrėžtumas, karjeros pokyčiai ar profesinė krizė paliečia daug gilesnę žmogaus vidinę vietą.

Kas aš esu, kai tai, į ką iki šiol rėmiausi, pradeda svyruoti? Kur dingo mano ambicijos? Kodėl anksčiau galėjau judėti pirmyn, o dabar jaučiuosi tarsi sustingusi?

Kartais žmogaus viduje pradeda suktis klausimai:

Nežinau, ką noriu dirbti. Nežinau, ką daryti toliau. Nežinau, ką daryti su savo gyvenimu.

Ir kuo ilgiau žmogus lieka vienas su šiomis mintimis, tuo labiau profesinė nežinomybė gali pradėti veikti savivertę, pasitikėjimą savimi, santykius ir emocinę savijautą.

Gabija į individualią terapiją atėjo išgyvendama nepasitikėjimą savimi, pasitikėjimo savimi stoką ir kasdienį sunkių minčių bei jausmų sukeltą prislėgtumą.

Tuo metu viena sunkiausių jos gyvenimo temų buvo nežinojimas, kur ir kaip judėti profesiniu keliu. Profesinėje aplinkoje atsiradęs nestabilumas ir nežinomybė dėl ateities pradėjo stipriai slėgti.

Gabija jautė savigraužą. Menkumo jausmą. Atrodė, kad pasaulis juda pirmyn, o ji nespėja.

„Tarsi visas pasaulio ir sociumo modelis, kuriame gyvenu, būtų man per sunkus, o aš – atsilikusi, nepasivejanti.“

Darėsi sunku susikaupti. Girdėti aplinką. Būti čia ir dabar. Pastebėti gerus dalykus, kurie vis dar vyko jos kasdienybėje.

Sunki vidinė būsena pradėjo veikti ir santykius su artimiausiais žmonėmis.

„Daug pykausi su mylimiausiais žmonėmis. Norėjau būti „išgelbėta“.“

Pasitikėjimo savimi stoka ne visada atrodo kaip nedrąsa

Kartais manome, kad nepasitikintis savimi žmogus būtinai yra tylus, nedrąsus ar bijantis veikti.

Tačiau pasitikėjimo savimi stoka gali būti daug mažiau pastebima.

Žmogus gali būti profesionalus. Ambicingas. Ilgus metus sėkmingai siekti karjeros tikslų. Kurti. Dirbti. Prisiimti atsakomybę.

Tačiau prasidėjus karjeros pokyčiams, profesinei krizei ar nežinomybei dėl darbo, gali atsirasti savigrauža, menkavertiškumo jausmas ir vis stipresnės abejonės savimi.

Kodėl aš nebesugebu būti tokia, kokia buvau anksčiau? Kur dingo mano stiprybė? Kodėl nebepasitikiu savimi?

Individualus terapinis procesas gali padėti pažvelgti ne tik į išorinę problemą, bet ir į tai, ką ši problema palietė žmogaus viduje.

Kai profesinis neapibrėžtumas paliečia tapatybę

Individualios terapijos procese pamažu pradėjo ryškėti, kad profesinis neapibrėžtumas Gabijai reiškė daug daugiau nei galimą projektų ar pajamų sumažėjimą.

Jis palietė jos saugumo jausmą. Pasitikėjimą savimi. Santykį su savo verte.

Gabija prisiminė save kitokią. Ambicingą. Atkakliai siekiančią profesinių tikslų. Kūrybišką. Norinčią laisvės. Siekiančią pačiai kurti savo profesinį gyvenimą.

Šią savo dalį ji ilgus metus augino ir stiprino.

Tačiau dabar atsirado jausmas, kad kažkas pasikeitė.

„Jaučiu, kad prarandu savo poziciją.“

Profesinis nestabilumas tarsi atvėrė duris į gilesnę vidinę krizę.

„Nebežinau, kas aš esu.“

Kartais žmogaus tapatybė taip stipriai susijungia su jo gebėjimu veikti, siekti, kurti ir išlaikyti kontrolę, kad profesinė krizė paliečia ne tik darbą. Ji paliečia patį santykį su savimi.

Individuali terapija ir susitikimas su skirtingomis savo „Aš“ dalimis

Individualios terapijos metu, pasitelkiant psichodramą, išryškėjo skirtingos Gabijos vidinės dalys.

Viena – stipri, ambicinga, siekianti ir gebanti judėti pirmyn. Kita – pavargusi, abejojanti savimi ir praradusi vidinį užtikrintumą.

Gabija vėliau savo refleksijoje rašė:

„Reikšmingiausias momentas buvo silpnosios ir stipriosios savojo „Aš“ dalių išskyrimas bei įsijautimas į šiuos vaidmenis.“

Procesas, jos pačios žodžiais, vyko natūraliai:

„Sunku nebuvo, nes tai vyko labai natūraliai. Padėjo Rūtos klausimai ir lėtas, bet gilus vedimas, užduodant tikslingus klausimus, kurie atvėrė tai, ko nežinojau.“

Individualiame terapiniame procese, pasitelkiant psichodramą, spontaniškai išryškėjo simbolis.

Stuburas.

Šviesiai rožinis Stuburas

Gabija savo vidinę stiprybę susiejo su Stuburu. Su tuo, kas jai reiškė tvirtumą, pasitikėjimą savimi ir gebėjimą judėti pirmyn.

Psichodraminiame procese Stuburo simbolis įgijo pavidalą.

Jis buvo tvirtas viduje. Minkštas išorėje. Šviesiai rožinis.

Ši spalva Ga Jos vidinė stiprybė nepasirodė kaip šalta ar kieta. Ji buvo tvirta ir kartu švelni.

Terapiniame procese Stuburas įgijo ir savo balsą:

„Aš dar čia. Manęs nepajudinsi.“

Pamažu išryškėjo vienas svarbiausių šio darbo atradimų.

Galbūt Gabijos stiprybė nebuvo prarasta.

Galbūt ji buvo pamiršta.

„Supratau, kad stiprybė, kurią turėjau anksčiau, nėra niekur dingusi, tik ilgą laiką buvo nepastebėta.“

Kartais žmogus taip ilgai žiūri į savo baimę, nuovargį, savigraužą ir nepasitikėjimą savimi, kad nustoja matyti savo vidinius resursus.

Tas savo dalis, kurios jau kažkada gebėjo atsistoti. Mokytis. Dirbti. Kurti. Priimti sprendimus. Keisti savo gyvenimą.

Jos niekur nedingo.

Kai vidinis simbolis tampa atrama

Šis psichodraminis darbas buvo vienas reikšmingų Gabijos ilgesnio individualios terapijos proceso momentų.

Terapiniame procese nebuvo siekiama panaikinti viso gyvenimo neapibrėžtumo ar akimirksniu išspręsti profesinės ateities klausimų.

Tačiau pasikeitė vieta, iš kurios Gabija pradėjo žiūrėti į savo situaciją.

Proceso pabaigoje likome su spontaniškai išryškėjusiu šviesiai rožinio Stuburo simboliu.

Integruojančioje proceso dalyje Gabija patyrė šį vidinį resursą kaip ją laikantį ir palaikantį.

Savo balsu ji atkartojo Stuburo žodžius:

„Aš esu čia. Ir aš nepajudinamas.“

Tai nebuvo mano jai pasiūlyta afirmacija.

Šie žodžiai gimė pačios Gabijos terapiniame procese.

Simbolis, kuris išėjo kartu iš terapijos

Kartais terapijoje gimęs vaizdinys lieka terapijos erdvėje.

O kartais jis pradeda gyventi žmogaus kasdienybėje.

Gabija savo refleksijoje parašė:

„Gimė mano šviesiai rožinio, nepajudinamo Stuburo vaizdinys, kurio negaliu pamiršti ir jį matau kasdien. Jis man neleidžia pamiršti savo stiprybės ištakų.“

Ji taip pat pastebėjo:

„Nustebino tai, kad nuoširdžiai pasijutau stipresnė iškart po sesijos, pamačiau save visai kitu kampu.“

Gabijos patirtis yra ilgesnio individualios terapijos proceso dalis.

„Mano terapinė kelionė buvo labai vingiuota, tačiau kiekviena sesija padėjo vis labiau stabilizuotis. Jaučiu, kad vis dar esu kelyje.“

Šis psichodraminis procesas tapo vienu reikšmingų jos terapinės kelionės momentų.

Momentu, kuriame ji pamatė save kitu kampu.

„Atradau savyje suaugusią moterį“

Vieną svarbiausių savo atradimų Gabija įvardijo vos dviem žodžiais:

„Suaugusią moterį.“

Man šie žodžiai labai svarbūs.

Terapinio kelio pradžioje Gabija jautė norą būti „išgelbėta“.

Dabar ji kalba apie augantį gebėjimą pastebėti savo vidinę būseną, mokytis su ja išbūti ir neperduoti viso savo sielvarto artimiausiems žmonėms.

„Daug mažiau pykstuosi, „prasprogstu“ ar atiduodu savo sielvartą jiems, nes išmokau ir mokausi su juo tvarkytis savarankiškai.“

Ji rašo:

„Neleidžiu neigiamoms mintims ar blogai dienai sugriauti santykio su kitais. Susitvarkau ir grįžtu į gyvenimą nesugriovusi tiltų.“

Ir dar:

„Neleidžiu nepasitikėjimui manęs apriboti ir uždaryti į „neveiksnumo kalėjimą“.“

Profesinė ateitis vis dar gali turėti nežinomybės.

Gyvenime vis dar gali būti sunkių dienų.

Tačiau žmogus gali mokytis kitaip būti su tuo, kas vyksta.

„Pamačiau save ir kontekstus aplink mane kitu kampu, pozityvesniu, tarsi aš esu šio pasaulio dalis. Prieš tai jaučiausi atskirta.“

Po terapinio proceso atsirado ir praktinių veiksmų.

Naujų profesinių galimybių paieška.

Pozityvesnis savęs matymas.

bijai reiškė gerumą, tikrumą, švelnumą ir aiškumą.

Kitoks savęs pozicionavimas santykyje su savimi, artimaisiais ir kolegomis.

Kartu atsirado leidimas neskubinti procesų.

Nurimti.

Labiau pasitikėti savimi.

Gabijos refleksija apie individualios terapijos kelionę

Savo terapinę kelionę Gabija apibūdina kaip vingiuotą kelią, kuriame kiekviena sesija padėjo vis labiau stabilizuotis.

„Jaučiu, kad vis dar esu kelyje.“

Apie tai, ką jai davė terapija, ji sako:

„Tikėjimą savimi ir pasauliu.“

Jos santykyje su savimi atsirado daugiau meilės, pasitikėjimo ir noro įsiklausyti į save.

Šviesiai rožinio Stuburo simbolis išlieka gyvas jos kasdienybėje.

„Jis man neleidžia pamiršti savo stiprybės ištakų.“

O jo balsas vis dar primena:

„Aš esu čia. Ir aš nepajudinamas.“

Žmogui, kuris šiandien išgyvena panašų sunkumą, Gabija norėtų pasakyti:

„Jis stiprus ir gali išspręsti savo problemas, jei tik turės patikimą vedlį šalia.“

Jos pačios žodžiais, pagalbos verta ieškoti:

„Vardan kokybiškesnės kasdienybės ir ateities, ramybės viduje ir vardan mylimų žmonių aplink.“

Iš savo istorijos Gabija labiausiai norėtų perduoti viltį ir tikėjimą.

„Jėga išspręsti problemas yra pats žmogus. Jis yra resursas, tiesiog reikia pagalbos jį atrakinti.“

Svarbiausią savo istorijos žinutę ji įvardijo taip:

„Kiekvienas žmogus savyje slepia nepažabojamą jėgą, bet dėl giluminių traumų ji yra užgožiama. Kai ją pamatai, visas pasaulis nusišviečia kitomis spalvomis.“

O sau, tą dieną pirmą kartą pasiryžusiai ateiti į terapiją, šiandien Gabija pasakytų:

„Kaip gerai, kad pasiryžai.“

♥️ Ačiū, Gabija, už pasitikėjimą, drąsą, atvirumą ir leidimą pasidalyti savo istorija.

Man didžiausia dovana yra matyti, kaip žmogus individualiame terapiniame procese po truputį pradeda kitaip matyti save, atranda savo vidinius resursus ir kuria naują santykį su savimi.

Per daugelį metų supratau, kad kiekviena žmogaus istorija yra unikali. Tačiau jose dažnai atsikartoja labai žmogiškos temos – saugumas, savivertė, santykiai, vienatvė, baimė, vidinė atrama ir klausimas:

„Kas aš esu, kai tai, į ką iki šiol rėmiausi, pradeda keistis?“

Kartais stiprybės nereikia sukurti iš naujo.

Kartais reikia saugios individualios terapijos erdvės, profesionalaus vedimo ir laiko, kad žmogus galėtų pamatyti tai, kas visą laiką buvo jo viduje.

Jeigu atpažįstate save šioje istorijoje

Jeigu jaučiate nepasitikėjimą savimi, išgyvenate profesinę krizę, karjeros pokyčius ar profesinį neapibrėžtumą, jeigu vis dažniau pagaunate save galvojant:

„Nežinau, ką noriu dirbti.“

„Nežinau, ką daryti toliau.“

„Nežinau, ką daryti su savo gyvenimu.“

Ar pastebite, kad sunkios mintys, savigrauža ir menkavertiškumo jausmas pradeda veikti jūsų kasdienybę bei santykius, kviečiu registruotis individualiai terapijai gyvai arba nuotoliu.

Individualiame terapiniame procese savo darbe pasitelkiu psichodramą, monodramą, psichogenealogijos ir transgeneracinės terapijos metodus.

Kartu tyrinėjame žmogaus vidinį pasaulį, santykių patirtis, vaidmenis ir vidinius resursus.

Konsultuoju gyvai ir nuotoliu – klientus Lietuvoje ir užsienyje.

Keliaukime kartu į save. 🌸

https://youtube.com/@rutareikimercar170?si=3C6WmavotFW2llqQ

Rūta Janulevičienė:

• CPTT – sertifikuota psichogenealogijos ir transgeneracinės terapijos praktikė
• Psichodramos vadovo praktikė (supervizuojama)
• Psichodramos asistentė
• Veriditas labirinto fasilitatorė

Registracija į individualias konsultacijas: ⁠Rūtos Janulevičienės svetainėje https://rutajanuleviciene.lt/