Kai po kiekvienos klaidos kaltiname save

Kartais viena žinia trunka vos kelias sekundes. Tačiau jos aidas žmogaus viduje gali skambėti daug ilgiau.

---

„Aš esu nevykėlė“

Kai Karolina sužinojo, kad neišlaikė egzamino, skaudžiausia buvo ne pats rezultatas. Skaudžiausia buvo tai, ką ji tą akimirką pasakė sau.

„Aš esu nevykėlė.“
Po šios minties sekė kita.
„Aš esu niekam tikusi.“
Ir dar viena.
„Nepakankamai stengiausi.“

Ji nenorėjo niekam pasakoti, kas nutiko. Buvo gėda. Atrodė, kad nuvylė save. Nuvylė savo lūkesčius. Atrodė, kad niekas jos nesupras ir nepalaikys.

Vėliau Karolina rašė:

„Labai stipriai nuliūdau, nenorėjau priimti informacijos, kad neišlaikiau egzamino. Labai save kaltinau, kad nesugebėjau išlaikyti egzamino. Nenorėjau niekam to sakyti, nes man buvo gėda ir atrodė, kad iš niekieno negausiu palaikymo.“

Ji verkė. Tačiau net ir verkdama neleido sau būti švelni.

Kuo daugiau verkė, tuo labiau save kaltino. Kuo labiau save kaltino, tuo stipriau tikėjo, kad vienintelė išeitis – dar daugiau mokytis, dar mažiau ilsėtis ir dar griežčiau save kontroliuoti.

Jos kūnas reagavo taip stipriai, kad buvo sunku tvirtai stovėti. Rankos drebėjo. Kojos atrodė nestabilios.

Apie tai Karolina rašė:

„Mano kūnas buvo sustingęs ir nestabilus – atrodė, kad negaliu tvirtai stovėti, bet taip pat jaučiau drebėjimą, ypač mano rankos labai drebėjo.“

Būtent su šiuo skausmu Karolina kreipėsi į individualią terapiją nuotoliu.

Tačiau gana greitai paaiškėjo, kad tikroji problema buvo ne neišlaikytas egzaminas. Egzaminas tik atvėrė daug senesnį vidinį pasakojimą, kurį Karolina nešiojosi daugelį metų.

---

Kai po kiekvienos klaidos kaltiname save

Terapinio proceso metu Karolina susitiko su skaudžiu prisiminimu iš paauglystės.

Būdama penkiolikos metų ji taip pat jautėsi labai nusivylusi savimi. Po nepavykusio atsiskaitymo mokykloje ji ilgai save graužė. Norėjo geresnio pažymio. Jo negavo. Ir padarė išvadą, kad problema yra ji pati.

Nuo tada po kiekvienos nesėkmės jos viduje tarsi įsijungdavo ta pati programa.

Jeigu nepavyko – vadinasi, nepakankamai stengeisi.
Jeigu nepakankamai stengeisi – reikia dar labiau save spausti.
Dar daugiau dirbti.
Dar mažiau ilsėtis.
Dar griežčiau save kontroliuoti.

Metams bėgant ši strategija tapo tokia įprasta, kad Karolina nebepastebėjo, kiek daug jėgų ji kainuoja. Ji nuoširdžiai tikėjo, kad tik nuolatinis spaudimas padės jai pasiekti daugiau.

Tačiau vyko priešingai.

Kuo labiau ji save spaudė, tuo mažiau pasitikėjo savimi. Kuo mažiau pasitikėjo savimi, tuo labiau bijojo suklysti. Ir kiekviena nauja nesėkmė tik dar labiau sustiprindavo šį uždarą ratą.

Po terapijos Karolina šį suvokimą apibūdino taip:

„Supratau, kad negalėjau savimi pasitikėti, nes nuolat save spausdavau, nuolat save kaltindavau ir mano pasitikėjimas savimi būdavo tik dar labiau užgniaužiamas.“

---

Kūnas nekovojo prieš ją

Terapijos metu atsiskleidė dar vienas netikėtas atradimas.

Karolina ilgą laiką manė, kad didžiausia problema yra kūno drebėjimas. Tačiau terapijoje ji jį pamatė visai kitaip.

Ji suprato, kad drebėjimas pasirodydavo tada, kai vidinis spaudimas tapdavo nebepakeliamas. Kai savikaltė, baimė ir kontrolė peržengdavo ribą.

Tą akimirką ji pirmą kartą pajuto, kad kūnas ne kovoja prieš ją. Jis bando ją sustabdyti.

Tarsi tyliai sakydamas:
„Sustok.“
„Nebespausk savęs.“
„Tu neprivalai kovoti su savimi.“

Tai buvo visiškai naujas požiūris į savo kūną. Ne kaip į priešą. O kaip į sąjungininką.

Vėliau Karolina rašė:

„Dabar suprantu, kad drebėjimas bandė mane apginti nuo per didelės kontrolės, nuo per didelio savęs spaudimo, kuris labai mane slėgė. Drebėjimas bandė mane įspėti, kad esu labiau išsigandusi ir turiu sustoti būti griežta su savimi, nes tai nepadeda įgyti pasitikėjimo savimi, o tik mane labiau kankina ir naikina.“

Šis atradimas pakeitė jos santykį su kūnu. Tai, ką ji ilgą laiką laikė silpnumu, staiga tapo prasmingu ženklu. Ne ženklu, kad su ja kažkas negerai. O ženklu, kad ji per ilgai buvo negailestinga pati sau.

---

Kai kontrolė tampa našta

Kartu su šiuo atradimu Karolina pradėjo kitaip matyti ir savo vidinę kontrolę.

Ilgą laiką ji buvo įsitikinusi, kad tik nuolatinė kontrolė gali apsaugoti nuo klaidų, gėdos ir nesėkmių. Kad tik griežtumas padės pasiekti tikslus. Kad tik nuolatinis spaudimas neleis pasiduoti.

Tačiau terapijoje ji pamatė ir kitą šios strategijos pusę.

Ji neleido atsipalaiduoti.
Neleido pailsėti.
Neleido suklysti.

Ji nuolat gyveno taip, tarsi kiekviena klaida galėtų tapti įrodymu, kad ji nėra pakankamai gera.

Po terapijos Karolina parašė:

„Supratau, kad kiekvieną kartą, kai man nepasisekdavo, bandydavau save labiau kontroliuoti. Norėjau sau neleisti ilsėtis ir daugiau mokytis. Kontroliuodama save nuolat buvau įsitempusi ir negalėjau niekaip atsipalaiduoti. Maniau, jog jei bus kontrolė, tik tada galėsiu viską įveikti, bet po terapijos supratau, kad tos kontrolės manyje buvo per daug ir ji trukdė man labiau pasitikėti savimi.“

Tą akimirką pradėjo ryškėti svarbiausias šios istorijos klausimas.

Gal problema niekada nebuvo neišlaikytas egzaminas. Gal problema buvo tai, kad po kiekvienos nesėkmės Karolina likdavo viena prieš savo vidinį kritiką.

Ir būtent čia prasidėjo didžiausias jos vidinis pokytis.

---

Didžiausias pokytis

Didžiausias pokytis neįvyko todėl, kad pasikeitė egzamino rezultatas. Jis nepasikeitė.

Didžiausias pokytis įvyko todėl, kad pasikeitė Karolinos santykis su savimi.

Po daugelio metų ji pirmą kartą aiškiai pamatė, kad nuolatinis savęs spaudimas nepadėjo jai tapti stipresnei. Jis tik atėmė pasitikėjimą savimi.

Po terapijos Karolina rašė:

„Supratau, kad savęs spaudimas tik trukdo man ir nepadeda labiau pasitikėti savimi. Jis kaip tik mane žlugdo ir neleidžia jaustis taip, lyg galėčiau viską padaryti pati.“

Tai buvo vienas svarbiausių jos atradimų.

Ji taip pat suprato, kad daugelį metų nepasitikėjo savimi ne todėl, kad buvo silpna. Ji nepasitikėjo savimi todėl, kad nuolat save spaudė, kritikavo ir kaltino.

Savo žodžiais ji tai apibūdino taip:

„Supratau, kad negalėjau savimi pasitikėti, nes nuolat save spausdavau, nuolat save kaltindavau ir mano pasitikėjimas savimi būdavo tik dar labiau užgniaužiamas.“

---

Susitikimas su penkiolikmete savimi

Vienas jautriausių terapijos momentų Karolinai buvo susitikimas su penkiolikmete savimi.

Po terapijos ji rašė:

„Mane labiausiai palietė scena dėl manęs penkiolikmetės, nes supratau, kad buvau labai griežta sau, kad nuolat kaltindavau save, jei kažkas nepavykdavo arba suklysdavau. Taip pat supratau, kad tuo metu man labai reikėjo palaikymo, o ne banalių frazių, kad viskas bus gerai arba tai ne pasaulio pabaiga.“

Tačiau svarbiausia buvo tai, kas įvyko dabartyje. Karolina pirmą kartą pajuto didesnį pasitikėjimą savimi.

Ji pati apie tai parašė:

„Reikšmingiausias momentas buvo mano ištarti žodžiai, kad aš viską galiu pati padaryti, kad man pavyks. Atėjo supratimas, kad aš galiu viską įveikti pati, nekaltindama savęs. Man reikšmingiausias momentas buvo, kai viduje pajutau didesnį pasitikėjimą savimi.“

Pasikeitė ir jos požiūris į neišlaikytą egzaminą. Sesijos pradžioje jis atrodė kaip didžiausia tragedija. Sesijos pabaigoje jis tapo galimybe.

„Sesijos pradžioje tai atrodė lyg didžiausia tragedija, kad nesugebėsiu išlaikyti egzamino, kad esu niekam tikusi. Dabar tai matau kaip galimybę dar kartą išlaikyti egzaminą.“

Po terapijos Karolina parašė žodžius, kurie, mano nuomone, geriausiai apibūdina visą jos vidinę kelionę:

„Atradau, kad galiu viską įveikti be savęs kaltinimo ir spaudimo. Atradau, kad labiau pasitikiu savimi ir aš nesu nevykėlė. Supratau, kad galiu klysti ir tame nieko blogo nėra. Man neprivalo viskas pavykti iš pirmo karto.“

Paklausta, ką išsineša iš šios terapijos į savo kasdienį gyvenimą, ji atsakė:

„Iš šios terapijos išsinešu, kad galiu viską įveikti pati ir tuo tikiu. Aš pasitikiu savimi. Supratau, kad savęs spaudimas, kaltinimas ir nuolatinė kontrolė man nepadės labiau pasitikėti savimi, o tai tik mane naikins iš vidaus.“

O sau pažadėjo:

„Pažadu sau, kad nekaltinsiu, nespausiu ir tiek daug savęs nekontroliuosiu. Pažadu sau, kad labiau pasitikėsiu savimi.“

Kai paprašiau vienu sakiniu apibūdinti savo terapinę patirtį, Karolina parašė:

„Baisu iš naujo išgyventi visas nemalonias emocijas, bet norint judėti į priekį turiu suprasti ir paleisti praeitį.“

---

Mano įžvalga

Po daugelio metų darbo su žmonėmis pastebiu, kad dažnai didžiausią skausmą sukelia ne pati nesėkmė. Didžiausią skausmą sukelia tai, ką pradedame apie save galvoti po nesėkmės.

Kai žmogus suklysta, neišlaiko egzamino, negauna darbo ar patiria kitą nesėkmę, viduje gali labai greitai įsijungti seniai susiformavę įsitikinimai:

„Aš esu nevykėlė/-is.“
„Aš esu nepakankama/-as.“
„Nepakankamai stengiausi.“
„Kitą kartą turiu dar labiau save spausti.“

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad savikritika ir griežta kontrolė padės pasiekti geresnių rezultatų. Tačiau labai dažnai nutinka priešingai.

Kuo labiau žmogus save spaudžia, tuo labiau praranda pasitikėjimą savimi. Kuo mažiau pasitiki savimi, tuo labiau bijo suklysti. O kuo labiau bijo suklysti, tuo stipriau save kontroliuoja.

Taip susiformuoja uždaras ratas.

Terapijoje dažnai atrandame, kad šiandienos reakcijos nėra atsiradusios šiandien. Jos dažnai užauga iš ankstesnių patirčių, kai klaidos buvo išgyvenamos labai skaudžiai, o žmogus pamažu ima tikėti, kad jo vertė priklauso nuo rezultatų.

Šioje istorijoje mane ypač palietė ne tai, kad Karolina neišlaikė egzamino. Mane palietė tai, kad terapijos pabaigoje ji pirmą kartą aiškiai pasakė:

„Aš galiu.“

Ne todėl, kad staiga tapo tobula. Ne todėl, kad gyvenime nebebus nesėkmių. O todėl, kad pradėjo labiau pasitikėti savimi.

Man tai ir yra vienas gražiausių terapijos momentų. Ne tada, kai žmogus nustoja klysti. O tada, kai po nesėkmės nebepraranda ryšio su savimi.

---

Kvietimas į individualią terapiją

Jeigu po kiekvienos nesėkmės pradedate save kaltinti…
Jeigu atrodo, kad niekada nesate pakankamai geri…
Jeigu nuolat save spaudžiate, kritikuojate ir gyvenate vidinėje kontrolėje…
Jeigu norite išmokti labiau pasitikėti savimi, ramiau priimti klaidas ir nustoti kovoti su savimi…

Kviečiu į individualią terapiją nuotoliu.

Kiekvieno žmogaus istorija yra unikali. Todėl terapijoje kartu ieškome ne tik to, kas skauda šiandien, bet ir gilesnių priežasčių, kodėl tam tikri jausmai, įsitikinimai ar elgesio modeliai vis kartojasi.

Terapijoje svarbu ne tik suprasti savo istoriją. Ne mažiau svarbu patirti, kad įmanoma kurti naują santykį su savimi – tokį, kuriame yra daugiau pasitikėjimo, daugiau vidinės ramybės ir mažiau savęs kaltinimo.

Jeigu jaučiate, kad atėjo laikas keisti šį santykį, kviečiu registruotis į individualią terapiją.

---

♥️ Rūta Janulevičienė

CPTT – sertifikuota psichogenealogijos ir transgeneracinės terapijos praktikė
Psichodramos vadovo praktikė (supervizuojama)
Psichodramos asistentė
Veriditas labirinto fasilitatorė

🌿 Individuali terapija vyksta nuotoliu.

Daugiau informacijos ir registracija:
www.rutajanuleviciene.lt