Visą gyvenimą nešiojau ne savo naštą

„Visą gyvenimą nešiojau ne savo naštą. Supratau, kad ilgą laiką nešiausi naštą, kuri iš tikrųjų nebuvo mano.“
Kartais žmogus gyvena savo kasdienį gyvenimą, kuria santykius, augina vaikus, dirba – ir iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas yra gerai. Tačiau tam tikrose situacijose vis sugrįžta jausmas, kurio sunku paaiškinti protu.

• Nerimas.
• Baimė.
• Įtampa.
• Kartais net pyktis.

Ir tuomet žmogus pradeda klausti savęs:
„Kodėl aš taip reaguoju, jeigu iš tikrųjų nieko blogo nevyksta?“

Tokia buvo ir Airinos patirtis. Baimė, kuriai, atrodė, nebuvo priežasties.

Į terapiją Airina atėjo ne todėl, kad jos gyvenime būtų įvykusi krizė. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodė gerai. Tačiau vienoje situacijoje nuolat pasikartodavo tas pats jausmas. Kai partnerė kartu su jų sūnumi išvykdavo kelioms dienoms, Airiną užplūsdavo stiprus nerimas. Ji žinojo, kad nėra jokios realios priežasties bijoti. Ji pasitikėjo savo šeima. Tačiau viduje gyveno baimė, kurios ji negalėjo paaiškinti.
Ji pradėdavo galvoti apie blogiausius scenarijus, tapdavo jautresnė, užsisklęsdavo savyje, o kartais pykdavo ant artimiausių žmonių. Viduje vis stiprėjo klausimas:
„Kas su manimi negerai?“

Atrodė, kad ji tiesiog yra pernelyg jautri ir nesugeba suvaldyti savo emocijų. Sunki kuprinė.

Terapijos metu prieš Airiną atsivėrė visai kitoks vaizdas. Per simbolinį darbą ji sutiko sunkią kuprinę. Tik ją pajutusi suprato, kokia iš tiesų pavargusi. Lyg visą gyvenimą būtų nešiojusi didžiulį svorį ir net nebūtų susimąsčiusi, kad jis gali būti ne jos.
Didžiausias lūžis įvyko tada, kai paaiškėjo, jog didžioji šios naštos dalis jai net nepriklauso.
„Tai atnešė vilties. Supratau, kad neprivalau nešti to, kas nėra mano.“

Grąžindama mamai tai, kas priklausė jos gyvenimo istorijai, Airina išgyveno daug jausmų. Buvo liūdesio. Buvo pykčio. Buvo atjautos. Tačiau kartu atsirado ir ramybė.
„Atrodė, kad pagaliau leidau sau bent momentui būti tik savimi, o ne žmogumi, kuris turi nešti visų skausmą.“
Akmuo „Mane palieka“

Keliaujant toliau, Airina sutiko dar vieną svarbų simbolį. Akmenį. Ant jo buvo parašyta:
„Mane palieka.“

Tą akimirką ji suprato, kad ši baimė gyveno joje labai seniai. Ji buvo giliai įsišaknijusi ir daug senesnė už dabartinius santykius. Tačiau dar labiau Airiną nustebino kitas atradimas. Baimė nebuvo jos priešas.
Ji ilgą laiką bandė ją apsaugoti nuo skausmo. Tik darė tai būdu, kuris kažkada galėjo būti reikalingas, tačiau šiandien jau trukdė gyventi laisviau. Kai sunkus akmuo virto drugeliu. Terapijos pabaigoje įvyko simbolinis virsmas.

Sunkus akmuo virto drugeliu geltonais sparnais. Airinai jis tapo laisvės, lengvumo ir pokyčio simboliu
„Pajutau, kad baimė gali ne tik skaudinti, bet ir virsti kažkuo gražiu bei raminančiu. Nebelaikau savo baimės silpnybe.“

Po terapijos Airina pastebėjo, kad situacijos, kurios anksčiau sukeldavo stiprų nerimą, nebeatrodo tokios grėsmingos. Kai partnerė su sūnumi išvyksta, ji vis dar ilgisi. Tačiau nebejaučia tokio stipraus nerimo kaip anksčiau.
„Jaučiu daug daugiau ramybės. Žinau, kad jie sugrįš, o mūsų meilė nuo to nesumažėja.“

Pokytį ji pajuto ir kūne:

• Atsirado lengvumas.
• Sumažėjo įtampa ir nerimas.
• Kvėpavimas tapo gilesnis.
• Viduje atsirado daugiau ramybės.

Šiandien Airina kitaip žiūri ir į pačią savo baimę.
„Nebelaikau jos silpnybe. Dabar matau, kad ji buvo mano gyvenimo istorijos dalis, bet ji neturi valdyti mano dabarties.“

Terapijos metu ji suprato ir dar vieną svarbų dalyką:
„Supratau, kad esu daug stipresnė, nei maniau. Taip pat supratau, kad galiu paleisti tai, kas man nepriklauso, ir pasirinkti gyventi tik su tuo, kas esu aš.“

Ką Airina šiandien pasakytų žmogui, gyvenančiam su baime būti paliktam?
„Norėčiau pasakyti, kad jis nėra vienas. Su šia baime galima dirbti, ją suprasti ir išmokti gyventi laisviau. Pokytis tikrai įmanomas.“

Savo vidinį pokytį Airina apibūdina vienu sakiniu:
„Iš baimės ir sunkumo perėjau į didesnę ramybę, pasitikėjimą ir vidinį lengvumą.“

O viena svarbiausių įžvalgų, likusių po šios terapinės patirties, skamba taip:
„Net ir sunkiausias akmuo, slegiantis mane, gali virsti drugeliu ir nuraminti mane savo virsmu.“

Paklausiau Airinos, ką jai šiandien pasakytų tas pats drugelis geltonais sparnais, jeigu ji vėl užmerktų akis ir jį pamatytų. Jos atsakymas:
„Tu esi saugi. Tave myliu. Tau nebereikia gyventi baimėje – gali pasitikėti gyvenimu ir leisti sau būti laisvai. Tavęs niekas nepalieka.“ ♥️

Nuoširdžiai dėkoju Airinai už pasitikėjimą, atvirumą, drąsą ir leidimą pasidalyti savo istorija. Kiekvieno žmogaus terapinis kelias yra unikalus. Simboliai, atsirandantys terapinio proceso metu, kyla iš konkretaus žmogaus patirties ir nėra iš anksto suplanuoti. Kartais tai, ką sunku išreikšti žodžiais, tampa matoma per vaizdinį, simbolį ar kūno pojūtį – ir žmogus gali pradėti kitaip pažinti savo vidinę patirtį.
Airinos istorija publikuojama edukaciniais tikslais, gavus jos sutikimą ir išsaugant pagarbą jos asmeninei patirčiai.

Galbūt šioje istorijoje atpažinote ir dalelę savęs? Galbūt protu suprantate, kad viskas gerai, tačiau tam tikrose situacijose jus vis tiek užplūsta stiprus nerimas. Galbūt bijote būti palikti. Galbūt artimo žmogaus atsitraukimas ar išvykimas pažadina jausmus, kurių intensyvumo patys negalite paaiškinti. O gal jaučiate, kad daugelį metų nešate emocinį svorį, bet dar nežinote, kiek iš jo iš tiesų priklauso jums.

Terapijoje nereikia iš anksto žinoti visų atsakymų. Galime pradėti nuo to, ką jaučiate šiandien, ir kartu tyrinėti jūsų individualią istoriją, santykius, jausmus bei vidinius resursus.

Jeigu jaučiate, kad atėjo laikas pasirūpinti savimi, kviečiu registruotis individualiai terapijai.

Daugiau informacijos ir registracija:
💫www.rutajanuleviciene.lt⁠

Keliaukime kartu į save.♥️
Su šiluma,
Rūta Janulevičienė🌸🌸

• CPTT – sertifikuota psichogenealogijos ir transgeneracinės terapijos praktikė
• Psichodramos vadovo praktikė (supervizuojama)
• Psichodramos asistentė
• Veriditas labirinto fasilitatorė

Kliento patirtis yra individuali. Terapinio proceso eiga ir rezultatai kiekvienam žmogui gali skirtis.