Atsiliepimai

„Išmokau save mylėti ir priimti tokį, koks esu“ – Edvino patirtis: Į individualias konsultacijas ir psichodramos grupę atėjau vedamas noro tobulėti bei išlipti iš sunkumų, kurie neleido jaustis geriau. Per šį procesą atradau daug daugiau, nei tikėjausi. Vertingiausia buvo tai, kad geriau pažinau save. Išmokau save mylėti, priimti ir vertinti tokį, koks esu. Pokyčius pastebėjau ir savo santykiuose. Pagerėjo ryšys su antrąja puse – atsirado daugiau meilės, rūpesčio ir supratimo. Kartu pradėjau labiau rūpintis savimi, nebeatidėlioti savo poreikių ir įgyvendinti senas svajones. Psichodramos grupėje mane labiausiai sužavėjo bendruomeniškumas. Čia susirenka žmonės su savo gyvenimo istorijomis, sunkumais ir iššūkiais. Tai vieta, kur galima būti savimi, sulaukti palaikymo ir kartu augti. Didžiausias atradimas buvo tai, kad per psichodramą galima pažvelgti į savo skausmus ir problemas iš šalies. Tai padeda juos ne tik suprasti, bet ir priimti. Jeigu svarstote, ar verta žengti pirmą žingsnį, mano atsakymas paprastas – jeigu norite augti, geriau pažinti save ir jaustis geriau, verta pabandyti. Šviesus rytojus prasideda čia.

„Pamažu pradėjau labiau pasitikėti savimi, aiškiau matyti savo poreikius ir ramiau reaguoti į situacijas, kurios anksčiau keldavo daug nerimo.“ Į Rūtą kreipiausi dėl nerimo, nepasitikėjimo savimi ir abejonių santykiuose, kurios buvo susijusios ir su ankstesnėmis gyvenimo patirtimis. Dalyvavau individualiose konsultacijose, retrituose bei savęs pažinimo programoje. Darbas su Rūta padėjo man geriau suprasti save, savo emocijas ir elgesio modelius. Pamažu pradėjau labiau pasitikėti savimi, aiškiau matyti savo poreikius ir ramiau reaguoti į situacijas, kurios anksčiau keldavo daug nerimo. Labiausiai vertinu Rūtos kuriamą saugią, šiltą ir priimančią erdvę. Jos profesionalumas, nuoširdumas ir gebėjimas išklausyti leido man atsiverti bei pažvelgti į save su daugiau atjautos. Esu dėkinga už šią kelionę ir rekomenduočiau ją kiekvienam, kuris nori geriau pažinti save ir kurti sveikesnį santykį su savimi bei kitais. ❤️ Su dėkingumu, Viktorija. Aš esu dėkinga už pasitikėjimą ir leidimą pasidalinti šia patirtimi.

💛 „Šiandien galiu pasakyti: aš galiu. Aš padarysiu.“ „Nuo vaikystės kovojau su dideliu nepasitikėjimu savimi, patyriau fizinį bei psichologinį smurtą, neturėjau draugų ar palaikančių artimų žmonių, vengiau naujų pažinčių. Baimė buvo pagrindinis gyvenimo palydovas. Sukūrus šeimą, auginant vaikus, bėdos niekur nedingo, o atsiradus dar daugiau atsakomybių tik paūmėjo. Buvo diagnozuota vidutinio sunkumo depresija ir nerimo sutrikimas. Užsisukau savo minčių rate, kad nesu pakankamas… nesu geras tėvas, nesu geras vyras, esu blogas sūnus, blogas darbuotojas savo darbovietėje ir t. t. Palūžau. Beliko rinktis – pasiduoti ar ieškoti pagalbos. Pasirinkau ieškoti pagalbos. Buvo labai sunku žengti tą pirmą žingsnį. Gi mes, vyrai, turime būti tvirti, neprašyti pagalbos, susitvarkyti turime patys. Kaip gi kitiems pasirodysiu… Suradau Rūtą. Buvo labai sunku pradėti bendrauti su visiškai nepažįstamu žmogumi apie patirtas vaikystės traumas ir gyvenimo problemas. Bet Rūta profesionaliai užmezgė ryšį, sukūrė pasitikėjimą ir saugią aplinką bendravimui. Apskritai Rūta yra pirmas žmogus mano gyvenime, su kuriuo nutariau apie tai kalbėtis ir su kurio pagalba pradėjau lipti iš duobės. Jaučiausi labai pažeidžiamas ir turbūt bet kokia menka klaida būtų mane visam laikui atgrasusi dar kada nors bandyti kreiptis pagalbos. Taigi su Rūta dirbame ir mokomės virš metų laiko. Gyvenimo kokybė pasikeitė 180 laipsnių. Atkūriau nutrauktus santykius su savo tėvais, tapau geresniu vyru žmonai, geresniu tėvu vaikams. Galvoje nebedūzgia mintys, sugebu ramiai reaguoti, dėliotis darbotvarkę, atskirti darbą ir poilsį. Sugebėjau pamatyti ir nutraukti toksiškus darbo santykius. Iki pradėto gyjimo mano karjera ritosi žemyn. Dabar stabiliai kyla aukštyn. Išaugo pasitikėjimas savimi, esu labiau užtikrintas. Aš galiu! Aš ir padarysiu! Ačiū, ačiū, ačiū 😊“

„Ji lydėjo mane taip, kaip vaikystėje turėjo lydėti mano mama – saugiai, be spaudimo, priimdama ir leisdama man sveikti savu tempu.“ „Pirmą kartą gyvenime jaučiu, kad manyje formuojasi mano pačios branduolys, kuriasi mano vidinė atrama.“ Pas Rūtą atėjau jau beveik praradusi viltį. Nebesugebėjau susitvarkyti su savo emocijomis, ypač su pykčiu. Atrodė, kad jis valdo mane, o ne aš jį. Gimus vaikui į paviršių iškilo visos vaikystėje paliktos žaizdos. Nebesupratau, kas su manimi vyksta, kodėl manyje tiek daug pykčio, skausmo ir net agresijos. Savo vaikystės beveik neprisimenu – tikriausiai tuomet įsijungė stiprus savisaugos mechanizmas, o mano protas ištrynė skaudžiausius prisiminimus. Tačiau nors prisiminimų beveik neliko, emocijos niekur nedingo. Jos gyveno manyje ir vis stiprėjo. Supratau, kad viena nebesusitvarkysiu, todėl pradėjau ieškoti pagalbos. Ir tada sutikau Rūtą. Su jos palyda prasidėjo gražiausia ir kartu sunkiausia mano vidinė kelionė. Mama mane augino negailėdama nei fizinio, nei psichologinio smurto. Taip pat netrūko ir manipuliacijų, o dar ir seksualinis smurtas, apie kurį net negaliu pradėti kalbėti. Visa tai paliko neapsakomai gilius randus ir skausmą. Metams bėgant visos užgniaužtos emocijos tik stiprėjo, kol atėjo diena, kai supratau – taip gyventi daugiau nebegaliu. Šiandien, nors praėjo dar visai nedaug laiko, jau matau akivaizdžius darbo su Rūta rezultatus. Esu ramesnė. Pirmą kartą gyvenime jaučiu, kad manyje formuojasi mano pačios branduolys, kuriasi mano vidinė atrama. Pagaliau rimstu. Mokausi iš naujo pažinti visas emocijas, kurių vaikystėje tiesiog nebuvo leidžiama jausti. Po mažą mažytį trupinėlį pradedu tikėti, kad ne visi žmonės yra skriaudėjai, kad pasaulyje yra žmonių, kurie neskaudina, nebaudžia ir nemanipuliuoja. Manau, Rūtai ne kartą buvo nelengva su manimi. Buvo momentų, kai nuo jos pabėgau – visiškai užsidariau, nes buvo per skaudu leistis į giliausius pasąmonės kampus ir atverti vaikystės paliktus skausmo kambarius. Tačiau ji nenuleido rankų. Su begaliniu rūpesčiu, kantrybe, švelnumu ir pagarba kiekvienam mano jausmui ji liko šalia. Ji lydėjo mane taip, kaip vaikystėje turėjo lydėti mano mama – saugiai, be spaudimo, priimdama ir leisdama man sveikti savu tempu. Šiandien galiu pasakyti, kad likimas man leido sutikti Rūtą. Žmogų, kuris padeda man susigrąžinti save. Ji negydo vien simptomų – ji padeda gyti sielai. Ir už tai būsiu dėkinga visą gyvenimą. ♥️ Ačiū Airinai už pasitikėjimą, drąsą ir leidimą pasidalinti savo istorija. Man didžiausia dovana yra matyti, kaip žmogus po truputį atranda savo vidinę stiprybę ir vėl pradeda tikėti savimi. Per daugelį metų supratau, kad kiekviena žmogaus istorija yra unikali. Tačiau jose labai dažnai atsikartoja tos pačios temos – saugumas, santykiai, savivertė, meilė, balsas, intuicija ir gyvenimo prasmės paieškos. Autorinė programa „7 ENERGIJOS. Individuacijos kelias per čakrų simboliką“ gimė ne iš teorijos. Ji gimė iš tūkstančių žmonių istorijų, iš ilgamečio terapinio darbo, lydint žmones jų pokyčių kelyje. Ji gimė iš jų skausmo, drąsos, klausimų, ieškojimų, atradimų, gijimo ir virsmų. Kiekviena istorija paliko pėdsaką mano, kaip terapeutės, profesiniame kelyje ir prisidėjo prie šios programos gimimo. Jeigu skaitydami Airinos istoriją atpažinote dalelę savęs, galbūt šiandien yra ta diena, kai verta žengti pirmą žingsnį savo vidinės transformacijos link. ------- „She walked beside me in the way my mother should have when I was a child — making me feel safe, never pressuring me, accepting me as I am, and allowing me to heal at my own pace.“ „For the first time in my life, I feel as though my own inner core is beginning to form. I am slowly building a sense of inner support and stability within myself.“ I came to Rūta when I had almost lost hope. I could no longer manage my emotions, especially my anger. It felt as though my anger was controlling me rather than the other way around. After the birth of my child, the wounds of my own childhood began to rise to the surface. I could not understand what was happening to me. I did not understand why there was so much anger, pain, and even aggression inside me. I remember almost nothing about my childhood. Perhaps my mind found a way to protect me by shutting away the most painful memories. But even when the memories disappeared, the emotions did not. They remained inside me. And over the years, they grew stronger. Eventually, I realised that I could no longer carry all of this alone. So I began looking for help. And then I met Rūta. With her beside me, the most beautiful — and at the same time, the most difficult — inner journey of my life began. My mother raised me in an environment marked by both physical and psychological violence. There was manipulation. There was also sexual abuse — something I still cannot even begin to speak about. These experiences left wounds and pain so deep that they are almost impossible to put into words. As the years passed, everything I had suppressed continued to build inside me. Until one day, I realised: I cannot live like this anymore. Today, although my therapeutic journey is still relatively young, I can already see profound changes in myself. I am calmer. For the first time in my life, I feel as though my own inner core is beginning to form. I am slowly building my own inner foundation. Finally, something inside me is beginning to settle. I am learning to recognise and experience emotions that I was simply not allowed to feel as a child. And little by little — one tiny step at a time — I am beginning to believe that not every person is someone who will hurt me. I am beginning to believe that there are people in this world who do not harm, punish, or manipulate. I imagine there were many moments when working with me was not easy for Rūta. There were times when I ran away from her. I completely shut down. It was simply too painful to enter the deepest corners of my subconscious and open the rooms where the pain of my childhood had been hidden for so long. But she did not give up on me. With extraordinary care, patience, gentleness, and respect for every emotion I experienced, she remained beside me. She walked beside me in the way my mother should have when I was a child — making me feel safe, never pressuring me, accepting me as I am, and allowing me to heal at my own pace. Today, I can say that life somehow allowed me to find Rūta. A person who is helping me find my way back to myself. She does not simply work with symptoms. She helps the soul heal. And for that, I will be grateful for the rest of my life. ♥️ Thank you, Airina, for your trust, your courage, and for allowing me to share your story. For me, one of the greatest gifts of this work is witnessing a person slowly rediscover their inner strength and begin to believe in themselves again. Over the years, I have come to understand that every human story is unique. And yet, the same deeply human themes often return: safety, relationships, self-worth, love, finding one's voice, intuition, and the search for meaning. My original programme, „7 ENERGIES: The Path of Individuation Through Chakra Symbolism“, was not born from theory alone. It was born from thousands of human stories and from years of therapeutic work accompanying people through periods of change and inner transformation. It was born from their pain. Their courage. Their questions. Their searching. Their discoveries. Their healing. And their transformations. Every story has left a trace on my own professional journey as a therapist. And every story, in its own way, contributed to the creation of this programme. If you recognised a part of yourself while reading Airina's story, perhaps today is the day to take the first step towards your own inner transformation.