Sustok. Atsikvėpk. Grįžk į save.

Mes gyvename ne tik savo istoriją. Kartais savyje nešamės ir tai, kas buvo nutylėta, neišjausta ar nebaigta ankstesnėse kartose.

Šeimos istorija gali atsiskleisti santykiuose, emociniuose pasikartojimuose, vidiniuose konfliktuose, kūno pojūčiuose ar gyvenimo scenarijuose, kurių iki galo nesuprantame.

Terapinis procesas tampa erdve sustoti, pažvelgti į savo šaknis ir pamažu kurti sąmoningesnį santykį su savimi, savo istorija ir gyvenimu.

Kai žmogus pažįsta savo šaknis, atsiranda daugiau vidinės laisvės augti autentiškai.

Vidinis vaikas siejasi su žmogaus spontaniškumu, kūrybiškumu ir autentiška gyvybės energija. Šios savybės yra natūrali žmogaus prigimties dalis. Kai vaikystėje ši dalis nėra matoma, girdima ar priimama, žmogus gali nutolti nuo savo tikrojo „Aš“.

Kai pritrūksta saugumo, meilės ar emocinio ryšio, gyvybinė kūrybinė energija gali būti užslopinta. Terapiniame procese atsiranda erdvė iš naujo atrasti jautrumą, spontaniškumą, kūrybiškumą ir autentišką ryšį su savimi.

Žmogus gyja santykyje — kai gali būti matomas, girdimas ir priimtas toks, koks yra. Saugus ryšys kuria erdvę spontaniškumui, autentiškam buvimui, emociniam artumui ir vidiniam pokyčiui.

Terapiniame procese svarbus ne tik pokalbis, bet ir gyvas susitikimas „čia ir dabar“ — buvimas šalia, ryšys ir galimybė patirti save santykyje su kitu, tyrinėti vidinį pasaulį bei atrasti naujus buvimo su savimi ir kitu būdus.

Spalvos veikia ne tik estetiškai — jos paliečia emocinį ir vidinį žmogaus pasaulį. Jos pažadina emocijas, prisiminimus, vidines būsenas ir leidžia švelniai priartėti prie savęs.

Kūrybiniame ir terapiniame procese spalva tampa būdu tyrinėti ir pažinti save, savo jausmus bei vidinius pokyčius, išreikšti tai, kam kartais neužtenka žodžių, ir kurti erdvę transformacijai.

Labirintas simbolizuoja vidinę žmogaus kelionę — kelią į savo centrą, autentišką „Aš“ ir gilesnį ryšį su savimi. Kaip mandala, jis kviečia judėti iš išorės į vidų — link vidinės visumos, aiškumo ir gyvybingumo.

Psichodramoje svarbus patyrimas „čia ir dabar“, judėjimas, spontaniškumas ir galimybė tyrinėti save veiksme. Labirintu galima eiti ne tik gyvai, bet ir sekti jo kelią popieriuje — per judesį, piešimą, spalvą ir dėmesingą buvimą su savimi.

Kelionė į centrą gali tapti grįžimu prie savo autentiškumo, kūrybiškumo ir vidinės tiesos.